„Man ir kitiems susirinkusiesiems buvo šokas… Negalėjome patikėti, kad Vilniuje žmones traiškė tankai, kad žuvo 14 žmonių, kad sužeistų šimtai… Galvojau, ar giminės nesužeisti, prisiskambinti tais laikais taip greitai negalėjai“, – prisimena tuo metu įvykių sūkuryje buvusi Vasario 16-osios gimnazijos mokytoja Marytė Šmitienė.
„1991 metų sausio 13 dienos rytą mano vyras Andrius Šmitas, Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde, Vokietijoje, direktorius, gavo skambutį iš Lietuvos su kraupia žinia… Išgirdo prašymą skleisti informaciją pasauliui apie tragiškus nakties įvykius Vilniuje. Pirmiausia jis pranešė gimnazijos bendrabučio vedėjams. Jie prikėlė mokinius, kad tuoj pat ruoštųsi vykti į demonstracijas. Netrukus buvo užsakyti autobusai. Tada vyras paskambino Manheimo policijai ir pranešė, kad už kelių valandų vyks demonstracijos.
Policija pradėjo aiškinti, kad reikia iš anksto pasirūpinti leidimais. Mano vyras buvo labai ramaus būdo, bet šį rytą pirmą kartą išgirdau jį kalbant pakeltu tonu. Policijai jis pasakė: „Mes neprašom leidimo, mes tik pranešam, kad būsim Manheime ir demonstruosim.“ Savo 3 ir 5 metų dukras greitai aprengiau, įspaudžiau į rankutes po trispalvę ir išvykom. Prieš tai gimnazijos mokiniai dar spėjo nudažyti plakatų. 13 val. visi rinkosi Manheimo centre, atvyko apie 300 lietuvių“, – pasakoja M. Šmitienė.
Visą 1991 metų sausio 13 dieną be pertraukos skambėjo Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos bei Vasario 16-osios gimnazijos biurų ir jų vadovų privatūs telefonai. Tautiečiai skatino eiti į gatves ir protestuoti prieš barbarišką sovietinių smogikų siautėjimą Vilniuje ir nekaltų žmonių žudymą. Vokietijos lietuviai rengė demonstracijas Liubecko, Štutgarto, Miuncheno, Hamburgo, Kelno, Manheimo ir Bonos miestuose. Lietuvius parėmė latviai, estai, vietos gyventojai. Tą sekmadienį Hiutenfeldo vokiečiai katalikai meldėsi už Lietuvą.
Dr. Vincas Bartusevičius knygoje „Vokietijos lietuviai 1950–1990“ rašė, kad lietuviai išėjo į gatves su vėliavomis bei plakatais ir „rodė solidarumą su kovojančia tauta, protestavo prieš svetimos kariuomenės žiaurų elgesį, taikių žmonių žudymą ir bandymą jėga likviduoti laisvai išrinktus Lietuvos Respublikos valdžios organus“.
Demonstracijų tikslas buvo „pasmerkti Sovietų Sąjungos vadovybę (Garbačiovą) už beginklių žmonių kraujo praliejimą, reikalauti nutraukti agresiją prieš Lietuvą, taip pat paraginti Vokietijos Vyriausybę baigti bailią laikyseną Maskvos atžvilgiu“ – taip rašyta Vokietijos lietuvių bendruomenės „Informacijos“ žurnalo 1991-ųjų sausio numeryje.
Demonstracijų metu Vasario 16-osios gimnazijos direktorius Andrius Šmitas „smerkė vokiečių Vyriausybę už abejingumą Maskvos agresijai Pabaltijy. Latvių atstovas „Daugavas Vanagi“ organizacijos pirmininkas Valdemaras Lindė reiškė solidarumą su lietuviais. Jo žodžiais, jei kris Lietuva, neišsilaikys ir latviai su estais. Italų kunigas Audisio sakė, jog kiekvienas doras europietis smerkia praeitos nakties žudynes Vilniuje. Dr. Thomas Veigelis kalbėjo Tarptautinės žmogaus teisių draugijos vardu. Jis reikalavo griežčiausiai pasmerkti žmogaus teisių trypimą Lietuvoje. (…) Demonstracijos vaizdai dar tą patį vakarą buvo parodyti televizijoje, o straipsniai su demonstracijos nuotraukomis išspausdinti rytdienos laikraščiuose“, – rašė VLB „Informacijos“ žurnalas.
Marytė Šmitienė prisimena, kad vokiečių televizija ir spauda (ARD, ZDF, Heseno TV) visą savaitę lankėsi Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) būstinėje ir Vasario 16-osios gimnazijoje, ruošė reportažus. Neretai tekdavo VLB valdybos ir gimnazijos vadovybei vykti į televizijos stotį Maince, Kelne ar Berlyne. Gimnazijos mokiniai taip pat dalyvavo pokalbiuose, ne vienas davė interviu vokiečių žiniasklaidai.
„Sausio 16 dieną, kai Lietuvoje laidojo 14 žuvusių didvyrių, Hiutenfeldo katalikų bažnyčioje buvo atnašaujamos šv. Mišios. Prie Vasario 16-osios gimnazijos lietuviško kryžiaus buvo padėta 14 žvakučių, didelis gėlių vainikas ir Lietuvos trispalvė, apsupta spygliuota viela. Mokiniai buvo apsirengę tautiniais rūbais. Visą laiką vyravo visiška tyla… – pasakoja M. Šmitienė. – Tą sausio mėnesį visi jautėmės kaip viena šeima. Visiems rūpėjo tik viena – Lietuva ir jos žmonės. Jautėme, kad dabar mūsų pareiga būti Lietuvos ambasadoriais.“
Pilnas straipsnio tekstas paskelbtas lrt.lt
